Kai šaltos žiemos vakarais

Kai šaltos žiemos vakarais namie: varva nosis, o mūsų katės parpia ant sofos, nieko nesinori kaip tik paimti į rankas... ne knygą. Ne žurnalą. Ne mezgimo siūlus. Milžinišką lėkštę pilną maisto.
Kad ir kokios gėrybės plaukiotų tarp baltų bortelių, kelionė joms jau numatyta.

Kai šaltos žiemos vakarais paliekant namus: nieko nenorėti, šie du žodžiai, tarsi praranda prasmę. Ir praranda iki tol kol grįžti namo. Išėjus nesinori to pačio: anei siūlų, anei žurnalų, anei TV... Anei lėkštės. Tegul jie mato tave kitokią, kokią nori matyti. Kokią tikisi matyti arba kokios priešingai, - nenori išvysti, nes pasijustų žemiau lėkštės.

From Elie Saab - Spring 2010

1970's Gyvenchy

Jaukumo ir nekalto seksualumo priduodanti suknelė-marškiniai ne tik vasaros šiltomis dienomis, bet ir žiemos šiltiems vakarams- ačiū radiatoriams!

Žiemos ypatumai.

Ši žiema nežada būti nosį kutenanti itin stipriu šaltuku ar snaigių gausa. Nors pastarųjų aš vis dar tikiuosi! Net jei ir prognozės nepasitvirtintų, kailinė kepurė nepamaišys. Štai kokį grožį aptikau.

***
Balta oda - balti plaukai. Tikra snieguolė juodais drabužiais.
Kai kurie užmiesčio gyventojai fotosesijos modelį pavadintų Mirtiše, bet mados išrinktieji - nauju mados vėju. Kuris kvepia rafinuotumu ir aristokratiškumu.



Be abejo, mada neapsiriboja vien odos ir plaukų spalvomis. Pažvelkime ir į rūbus.
"Adamsų šeimynėlė" įkvepė ir dizainerius.

Grįžta.

Baltai juoda, ne tik kataloge, bet ir jūsų spintose.

Numero subtilybės.

Vaikinuojam baltą odą, šviesias akis, nebylių antakių kontūrus (arba retus ir šviesius jų plaukelius), pilkos-neautralias aplinkai plaukų spalvas, kaukolinę veido formą.

Štai tokį portretą mums pateikia Numero (čia taip pat galite išvysti, jog leidinys neapsiriboja vienu numeriu, o tai, kad kaukolinis stilius jiems priimtinas yra pabrėžę ne vienam numerį).

Ovacijos visai redakcijos grupej. Ne visi leidiniai geba šlaikyti tą patį viršelių stilių ir nesuteikti skaitytojam šanso nuobodžiauti.

Kalės terminas. Bitch's back.

Kai tari kalės vardą, nemąstai nieko teigiamo. Tačiau tai apsiriboja tik tada, kai nekalbi apie save.
Nes kai kreipiesi šiuo vardu į save, tai darai užtikrintai. Na, kas geriau nei tu pati gali būt užtikrintas šio pavidalo forma? Moterys. Visos be išimčių kalės. Nes visų prigimtis ta pati. Laimėti. Nesvarbu, ar to laimėjimo negalėsime laikyti rankose ar paliesti. Ar išvis jis turės kokios naudos mums, ar realiai išvis būtų vertingas. Tiesiog laimė nepriklauso nuo daikto. Laimės suteikia laimėjimas. Laimėjimas būnant kale, nes kitaip rodos nelaimėsi. Nes juk kalbame apie kovą prieš tokias pat kales. Juk prieš vyrus mums nė kovoti nereikia. Užtenka nageliu drekstelt, tačiau ir tai reikalauja bitch'iškumo. Mokėjimo taip paveikti, kad tavęs bijotų. Bijotų priešintis ir leistųsi nugalimas. Tokie tie vyrai, nusileidžia. Arba leidi apsimest, kad praloši (bet tai jau išimtys su sunkesniais vyriškių tipais).
Kalės neleis sau pralošti, lygiai taip pat kaip kalė būdama, trokšti laimėti ir tu.

***

Velniop tuos kovok-kale manevrus. Kaip tai daryti nemokinsiu, nes nemoku pati.
Pašaukimas, galbūt tai ir lengviausias manevras. Kitų neužuodžiu.
O apie ką šis įrašas? Ne, aš neįsigijau naujos priešės.
Ne, dar kartą neįsitikinau visų moterų dviveidiškumu.
Ir ne, aš nenukentėjau. O tik pabandžiau prakalbinti savo pasąmonę.
Prakalbinkit ir savąsias, užduodamos klausimą "ar esate kalė (žiūrėti paaiškinimą nr. 2) ?"

The boys.

"Bum Bum Pew". Akių paganymui

Pertrauka nematė finišo

Sveiki, sveiki stropūs moku be nešvankybių skaitovai. Ir tikrų tikriausi sekėjai. Nesuklysčiau pavadindama ir detektyvais, už tokį stropų komentavimą ir domėjimasi švankiais įrašais.
Nepykstu. Tik tai žeidžia. Kartais parašykit kažką ir aš žinosiu, kad mano įrašais domimąsi.
Už tai, kad rastųsi daugiau noro skaityti, nusprendžiau papildyti blogą įdomesniais straipsniukais, tiek mados, tiek pliotkų, tiek samprotavimų turiniu. Tikiuosi nenusivilsite...
Juk viskas tik dėl jūsų!

***

TEMA būtų apie tai, kaip žmonės reaguoja į Lietuvoje vis labiau augančių stilingųjų ratą?

Ar visi toleruoja jų, kai kurių labai ektravagantišką stilių, kai kurių šiek tiek išsiskiriantį...
Dar kitų, tiesiog įprastą - konversų, džinsų ir maikės derinį? [kai kurių ir toks atrodo nemažiau stilingai]
Ar tie žmonės jums rodos, įdomesni?
Orginalesni?
Ar neturintys veiklos ir besirūpinantys tik drabužių spinta?

O kas, jei ne jaunimas, o vyresni žmonės leidžia sau ištrūkti iš stereotipinės visuomenės aprangos braižo ir apsirėdyti gal net savo kūriniais?
Juk savo kūryba galima prilyginti meniniam kūriniui. Aš ir prilyginu.
***
Dabar palyginkite jūs.
Pažiūrėkite į klaustukus ir atsakykite į klausimus.

Partymare

Like nightmare. Nes savaitgalinis kominis vakarėlis pasibaigė antrą dieną savo namuose. Tikriausia, pažanga. Nors kompanijoje, važiavo abudu jie. Koks skirtumas, kad važiavo. Penktadienį su vienu susitikom, byčinom iki pusės 7. Tuomet namo, po gero miego ir maistelio, greit atsičiūchinus vakare vėl į trasą. Tik jau praleista su kitu. Na kaip praleista su kitu, nieko ten nebūta. Jei būtų būta kitoks įrašo turinys būto. Taigi palikau viską anksti- teko dėl nestabilios stovėsenos ir žvairų akelių, todėl su vienu iš jų palikome landynę ir papizdel namo. Ką namie??? Ogi prieš tai taxi vos nenusigalabijau bežiūrėdama pro langelį ir lekiančius 80km/h piešinėlius. Su titrais. "Nelėk nx!"
Užmigau greitai, kaip ir atsikėliau. Nebesuprantu kodėl nebeišeina pūst į ūsą... Sakiau, gal avižinės košės. Bet ši tokia šlykšti, kad keičiu planą. Reikia užsidėt džinsus, megztini, plaukų lizdą susegt įrankiu vadinamu "atrodo geriau nei palaidais" ir keturiom iki parduotuvės esančios keliasdešimt metrų nuo namų. Sunki užduotis. Bet taip vilioja "Mivina" sriubalas...
Kasininke, ruoškis raudonųjų lazeriukų atakai. Nes savo atkenėjau.

Akis už akį. Išmušk akį. Kaip visad, neatitinkantis turinio pavadinimas

Kai pagalvoji, kodėl nekenti depresijos ir jos atmainų, atsakymą rasti ir argumentuoti būtų galima... ir galima... nes šiai, neapsiribojančiai vienu atsakymu, temai argumentų apstu. Todėl pasirinkus konkretų vieną atsakymą - išrasime dar minimum vieną sinonimišką ir priešingą. Iš savo pozicijos tarsiu tik tiek: depresija nesusirgau ir nesirgsiu. Niekada. Nes:
1. Atsirgau dvi šios ligos stadijas. Iki stadijos, kai prireikia psichologo pagalbos, prieiti nenoriu.
2. Protas per daug sveikas ir skystas, nesutirštintas, nesureikšminantis. O jei ir sureikšminantis, tą puikiai atpažįstantis ir pašalinantis. Kartais tirštumas yra paliekamas. Tam, kad skysti viduriai nebūtų :)

Kad ir kaip kreivai viskas beatrodytų, vistiek gyvenu ir kaip matote, nusiteikiu optimistiškai arba realistiškai. Kad gyventi reikia toliau (kai kitų blogų autoriai verkšlena dėl apšikto gyvenimo). Kam dar skaitytojus nuteikinėti pesimistiškai? Aš už teigiamybę, už pliusą. Nors jo mano gyvenime ir nėra (realybė).


Neketinu laukti, neketinu nelaukti. Neketinu spėlioti, pergyventi dėl klaidų. Padėjau ant bijojimo pasireikšti. Sutinkant ar priešgyniaujant. Noriu ir reiškiuos. Noriu - nusišneku. Gal kada nors kam nors tai patiks. Arba daugumą kaip ligi šiol - užpis.

Nerangiai

Ramybė kvepia nerangumu. Rašai, kad tik rašyti. Ramybė alsuoti. Alsuoti maištu pilnu maišu.
- Kodėl gyvenimas toks spalvotas ir gražus, bet tau jis tik gražus? Tai retorinis klausimas.
Žmogų keičia aplinkiniai. Jų aura varžo, arba praplėčia. Norėti ir gauti visą TAI, neįmanoma.
Nustoji laukt. Išjungi skaitmeninę, fiksuojančią smulkmenas ir kuriančią savo nuotraukas. Pafotošopini vėliau šį bei tą: kai ko žmonės neturi matyti, kad neišsigąstų.
Po sapnus voliojasi. Dienos bėgiais šmėžuoja pro akis. Ne vaizdai, o nostalgiški sakiniai. Tik rytais prabudus prieš pirmą greitą pagalbą akys užmerktos nemato.
Dar kitaip, ši istorija pavaizduota oranžiniai.
Kažin ar kas skaito šiuos svaigalus, bet (jau skaičiuoju ant pirštų kelintą sykį...) tikiu.

Kur dingo iškrypimai?

Iškrypusių minčių pritrūko. Visai kaip ir košės galvoj pastaruoju metu. Meilės objektas turi daug bendro su Šekspyru, o aš nė trupučio su Džiuljeta. Nors šiame pasakojime galima pakeisti scenarijų.

Ir aš tapčiau pakerinčia Džiulija Roberts "Gražioje moteryje", o mano išlaikytiniu pataptų Ričardas Giras. How sweet! Kekšė ir jos bosas. Deja, tai visai neužveda. Šį kartą matau patį jautriausią variantą, patį tobuliausią, patį neprieinamiausią.

Plaukti pasroviui, be iškrypimų. Neskubėti. Laiko yra, išnaudok jį ypatingai, be nešvankybių.
Vėliau tau bus atlyginta su kaupu.



ANTRA DALIS.

Kai pasiilgsti gurkšnio stipraus skystalo, stipraus juoko, stipraus bučinio, įkandimo. Aha. Sunku susitaikyti, kad su bet kuo neišeis. Deja, apsipratau. Tik noris vistiek. Nesutramdau instinktų, kurie klykte klykte klykte KLYKIA. Patikėkit, išgyventi tokias kančias nepaprasta.
Kankynė vadinama sadomazo nervų ląstelėms. Ir matote, kai Jis pažada, pažado netesi pakviesti ten kur svajota, norėta ir galiausiai tartąsi... Dingsta kažkas. Bet ne emocijos, nes as vis dar jaučiuos laiminga (šypsaus nuo ausies iki akies!), bet tik prisiminus Jį. Nusvyra lūpos tada kai suprantu, jog galiu to nebepamatyt.

Nekenčiu svajoti, nes niekad neišsipildo.

Obuolienė

Gardi tyrė apsipynė liežuvį. Girdi kaip karštis degina paviršines kraujagysles. Jis naudingas, tuomet nesusikoncentruoji ties šūdais, kurie pasikinkę smegenėles kaip arklius ir joja, joja...Obuolienė ir mano galvoje. Saldžių minčių pilna, kaip kažką dievini.
Myli.
Nekenti. (Jis man blogų asociacijų nekelia. Anaiptol, parodo, kad aš reaguoju, matau. Juk tai neignoravimas.)

Labiau už obuolienę skystesnis yra Jis. Tačiau ar tikrai ponas Obuolinis toks. Gal apsigaunu.
Nenoriu galvoti, kad jis kietas obuolys, nesutraiškytas mano kerų.
Noriu tikėti, kad turiu magiškų galių užkerėti Jį.
Svajoju.
Didelis plastikinis šaukštas užkabina su uogiene susimaišiusį obuolio gabaliuką. Kandi ir... ekstazė.
Ekstazi. Kaip ekstazi veikia mane. Kaip tik dėl to, jį pamačius netikėtai susmukau vietoj.
Nežinia ar pamatė. Bet draugių akyse pamačiau obuolius. Obuolius didelius, besivartančius. Atsistojau, pasilenkiau ir pamojau jam. Jis matė mane. Matė turbūt kaip susmukau.
Aš nesusimoviau, tiesiog sutrikau.

Obuolienė visada vis kitokia. Kartais cukraus per daug, kartais obuolių. Tačiau ji visad išlieka ta pati OBUOLIENĖ. Visai kaip ir aš. Kartais tampu per daug vienokia, per daug kitokia.
Bet po inspiracinio šūvio (kalbu apie įkvėpimą: filmą, dainą, knygą, straipsnį, nuotrauką) pradedu džiaugtis buvimu savimi. Tiksliau atvirstu vėl į savo tikrąjį obuolienės skonį ir tirštumą.
Galbūt nesu saldi uogienė, dėl Dievo, tikrai iki saldumo dar toli...
[Štai kodėl taip dažnai keisdavau obuolienės skonį]

Bet kažkurį tarpsnį visų atsitikimų suvokiu, kad savimi būt yra skaniausia. Taip, tikrai.
Skaniausia obuolienė visad ta, kurios ingredientus žinai.

Tas subtilus kvapas. Ne apie kvepalus.

Kai kiekviena diena tarsi žiburėlis įžiebia viltį.
Kai kiekviena diena tarsi ištirpę lėkštėje plaukiojantys vaniliniai ledai.
Pamiršau paminėti - ant saldesnio už patį cukrų, girgždančio tarp dantų, obuolių pyrago gabalėlio.
Kurio nesuvalgau, nes perdėtas saldumas nebevilioja. Norisi sūriau, norisi karčiau, norisi nuotykio.
Norisi leistis į beprotišką nuotykį, suteikiantį prieskonių, kvapų ir spalvų paletės. Juk kiekvienas to nori, tai ne nešvankybė, tai ne uždraustas vaisius. Nuotykį tiesiog sunku surasti ir "gauti". Ypač lengva ranka. Čia gi ne ištirpusios ledų upės lėkštėj, kurios tapo rutina. O ankščiau ja nebuvo. Viskas aplink pakvipo monotonija ir užgožia kitus, neuostytus kvapus. Kas iš tų Dior, jei jie virsta afrodiziaku kažkokiam lepšiui apie kurį esu kažkada rašiusi bloge. Bet ne man.
Saulėlydis nusileidžia ir VISADA iškyla vėl. Kvapai patenka į nosies šnervę, bet juk negrįžta atgal. Aš sugeriu juos. Ir ilgainiui tai tampa praktika. Darosi nuobodu ir atsibosta.

Prašau, noriu pamatyti tą su išskirtiniu kvapu ir te apgaubia jis juo mane. Nes jo kvapas neregėtas, neužuostas. Gal ir nepatiks jis, bet paragaut galima? Dar šiek tiek praktikos, o tada jau išvydus rezultatą bus galima nuleist rankas. Pasiduot. O gal ir nenuleist rankų. Gal tik kojas.
Laukite tęsinio.

Ar jis aklas?

Kai žiūri man į veidą, ar jis skaistus? Ar jis raustelėjęs, gal pabąlęs?
Ar akys žiba, gal gesta?
Ar plaukai banguojas iš susijaudinimo ar styro ištysę, išsigandę?


Ar tu tai pastebi?
Ar tik tai mano atspindys veidrodyje. Pilkas, neryškus.
Nes tokią matau save aš. O tu, tikiu, matai ryškiau.


Net kai matau, kad nežiūri, mąstau, kad galvoji. Mintys sukas apie mane, kad ir kur bebūtum - greta ar priešprieša susidurtume.
Ar trauktume dūmą tolygiagrečiai, ar sedėtume atskiruose namuose, prie atskirų kompiuterių.

Na ir sėdžiu aš viena. Jis galvos apie mane. Naiviai meluoju sau.
Juk tai tik mano akys mato, ne jo.
Kodėl visi skirtingai matome, nors akys tėra tik kelių atspalvių.
Galvoju nežmoniškai daug, tačiau neanalizuoju.
Mano akys visada tamsios, nors jų spalva šviesi.


Jo žalios, o rankos drebančios.

Ispaniškasis Moss vintažas

Ispaniškasis Moss vintažas - taip pavadinta ispanų vintage drabužėlių kolekcija.
Ar tai tikrai taip Moss'iška?

Papludimys. Ar vasara buvo tokia pat karšta kaip ir ši fotosesija?

Teatras

Kaip ir teatre, taip ir sapne - viskas netikra. Draugės meilė sapne įsimyli mane, mano meilė sapne manęs nemyli, tik aš sapne visada tokia pat. Tokia kokia ir yra realybė. Net aplinka sapno skiriasi taip, kad nesuvoki kur gali egzistuoti tai (mišinys dviejų realiai žinomų vietų). Paskutiniu metu labai noriu pabūti ragana. Burtai, magija, kažkaip artima, todėl leisiuos tuo keliu. Noriu sužinoti, kokie dalykai manęs laukia, ko bijoti ir ko tikėtis. Juodoji magija, gali būt ir ji. Baltoji? Bet argi ji pasakys tiesą. Geriau juodą ir teisingą.

Žmonės mato vieną tavo pusę, kita jiems neprieinama. Net patiems artimiausiems. Juk visi turime paslapčių, tik jų nevadiname paslaptimis. Saugome giliai viduje ir nevalia niekam jų žinoti. Tegul galvoja, kad nieko negalvoji, kai iš tiesų viduje keiki ar myli.
O paskutiniu metu labai atsipalaidavau, visiškas perversmas dar neįvyko, bet jaučiu, jog einu tiesingu keliu. Trumpiau tariant, statau sieną nuo kitų piktų žvilgsnių. Nuo kitų abejingumo ar dėmėsio stygiaus. Nes iš tiesų man jo reikia. Bet noris tik teigiamo arba jokio visai. Bet taip nebūna. Tik teatre galbūt.

Savaitgalio saldumas

Po ilgo šėlionių savaitgalio jėgų nebelikę, minčių, pasakysiu irgi. Nebežinau apie ką galvoje sukasi mintys, bet pateisinama, juk buvo savaitgalis. Prigėriau brendžio tiek, kad poto nesinorėjo ir šampės. Bet šampė mane priviliojo ir ją išgėriau. Paskui kas buvo ir taip aišku. Iš šeštadienio į sekmadienį nakvojau ne namie, todėl po ilgo ir atstatančio jėgas miego, beveik naktį grįžau namolio su taxu, nes jau nebepajėgiau. Ha ha ha toks tas saldumas savaitgalio.
Taip pat neslėpsiu susipažinau su labai maloniu vaikinu. Ir kaip tikėjausi šiandien nesulaukti iš jo jokio sms, bet sulaukiau. "Šiandien party party pas mane?".
Viskas su juo aišku.

Amfe

Taip vadinamas personažas kurį aš myliu . Šiek tiek kitoks jo "pavadinimas", bet nenoriu atskleisti visų kortų. Vėl ji, vėl tamsta meilė sugrįžo. Ne, aš jo nepamiršau, tėvo kopija gi. O orginalas vis šmėžuoja aplink, tad.. Nepamiršau ir kaip noriu jį pamatyti.

Sėdėjom vakar su gera drauge ir po alaus bokalo, prisėdom ant laiptukų. Pradėjom šnekėtis ir štai pasakė ji "Man nuojauta sako, kad tu jam labai patiksi ir jūs būsit kartu". Būčiau juokusis iki susirietimo, prisiekiu, jei ne vakar dieną važiuojant autobusu nebūtų pagavus kontrolė. Aš buvau su bilietėliu, kurį nupirko draugė. Nors sakiau, kad nereik, nebus kontrolės. Bet ji taip smarkiai jautė ir sako, pamatysi kontrolė bus ir nupirko. Aš dar juokiaus, galvojau, susisporint, bet iš tikro ji buvo.
Mergaitė vis kartojo, kad jis man likimo siųstas. Ji nujaučia. Ar dabar tikėti?


Sapnavau, kad susitikom pagaliau su Amfiu. Kažkokia vieta, kur laipteliai, jo namai netoliese ir štai aš, su ta pačia drauge prieinam. Ir turbūt geriausiai ką atsimenu, tai vietą kai aš priešais jį prisėdu ir pasisveikinu, o jis:
- Manai jei esi blondinė, tai mane pakabinsi? Ha ha, toliau sapne aš vis ieškojau kaip prie jo priartėti. Keli dalykai tikrai sutampa.

1. Kad ir realiai ir sapne, jo egzistencija įpareigoja mane egzistuoti. 2. Aš su juo vis dar nesusitikau.
Ir čia tikrai aš taip šneku?
juk tai tiesa.

Įmanoma?

Visada kai žiūriu tą filmą verkiu. Nesuprantu kodėl žiūrėdama į tą mergaitę visada verkiu. Kodėl jos gyvenimas atrodė baisesnis už mirtį? Kažkoks nesąmoningas dalykas, kai imi ir tarsi persikūniji į tą persnoažą. Net nesuprantu kodėėėėl, juk ji nepanaši į mane. Gal tik kažkas artimo. Bet juk taip liūdna. Atsipūčiu tik pažiūrėjus pabaigą, bet kodėl šitaip. Kodėl neąmoningai stebiu, kaip mano aplinka panašėja į filmo personažės. Ar tai nekeista? Juk tikrai keista. Nebegaliu daugiau rašyti, tai taip sudėtinga. Einu parūkyt

Sex, drugs & rock n roll

Kokie pokyčiai laukia? Ilgi plaukai! Nusprendžiau, kad taip niekad ir neturėjau ilgų plaukų, todėl nuo šiol jie augs. Augs, augs.. tik spalva nesikeis. Ir grifka liks. Aišku meteliai ar du turės praeiti kol pasieksiu norimą ilgį (iki alkūnių)... Bet lauksiu (ir man neužeis proto užtemimai kaip "užpiso, reik pasikeist"). Aš tikrai susiimu. O dabar šiek tiek apie mano dingimą. Iš tikro miegojau po porą valandų kas dieną, nuo penktadienio gėriau kaip už tėvynę...
Tiek visko buvo, ežerų, tūsų, svaigalų, o mama, kad tu žinotum. Taipogi beveik neteko valgyti, išgyvenom praktiškai be maisto. Kad vyno ir vyrų buvo - ne paslaptis irgi :) O juoko!!! Pačios laimingiausios ir linksmiausios dienos ever!!! :DDDDDDDD
Žinot, čia net nesurežisuotų niekas taip, per daug naturalių ir atvirų akimirkų buvo. Per daug chill.

Šis rytas (palyginus su praeitais) tiesiog tobulai prasidėjo, su kava ir daug šokolado, kurį buvau visai išbraukus iš mitybos raciono. Bet trūko kažkokios "senienos", nes dabar viskas visai kitaip nei anksčiau. Viskas judesy. Galima sakyt tik pasidažymui ir apsirengimui laiko teturiu...
Dabar tikrai suprantu ką reiškia sex, drugs and rock'n roll. You roll all the time. And you enjoy it. And now, you can't live without it.

P.S. Toli gražu, pabaigos nesimato. O kaip gerai, kad vasarą tikrai galima sau tą leisti. Woooooo!!! :)

Panaši į ledą ant pagalio

Sakė, kad aš su jais visada šalta it ledas. Kaip ledai ant pagaliuko: figūra pagaliuko formos, o ten aukščiau, kur prasideda vanilinis ledas su šokolado glaistu - galva. Smegeninė, kurioj viskas užšalę, dėl to niekada vasarą nebūna karšta. Mėgstu ir šaltą vandenį. Bet dėl to manęs vengia vyrai. O keisti juk taip sunku, nusistovėjusias ir prišalusias savybes.

"Nes niekad nieks nemylėjo manęs"

Ar žinot koks jausmas kai šalia yra draugė, kurią įsimyli be proto, gerą statusą turintis vyras, o tavęs dar niekada niekas nebuvo įsimylėjęs? Dar ir linksmas, įdomus, simpatiškas (nors iš pradžių nė iš tolo toks neatrodė). Ir jis jai po kelių dienų prisipažįsta meilėje. Tada supavydėjau ir susimąsčiau, nugi kuo ji ypatinga? O sustokim. Visą buvimo kartu laiką, prie ežero, keturiese... neatkreipė į mane dėmėsio. Visai, nors porą kartų šnekėdavom kažką. Porą kartų tik. Ir jis man nepatiko visai, bet tie prisipažinimai mane paveikė. Aš buvau suplanavus savaitgalį, o dabar net linksmintis nenoriu. Nenoriu nieko tik namie sedėt ir valgydama prie TV storėt. Ir nemanykit,kad tai juokinga. Kodėl dabar turiu savo smerkti dėl egoistiškumo, noro būti mylimai ir svajonių.
Kai man sako "tu special", aš neabejoju. Kad meluoja. Arba žiūri į akis ir taip sakydamas tikisi išgydyti mane nuo ašarų. Žmonės nepyksta, jie juokiasi iš tokių kaip aš. O aš net nesu nusistovėjus savo vietoj. Dabar sėdžiu ir kuo toliau rašau, tuo stipriau bliaunu. Nustosiu.
Negaliu patikėt, kad niekad nieks nemylėjo manęs.

Ne kvepalų kvapai

Apie vyro produkto potraukį kvapams. Seniai, seniai stojosi jiems klynai kai tik užmatydavo akies krašteliu, nesvarbu ar liekną ar apkūnią, nuogą moterį. O kaip dabar? Pasitelkus šių dienų naujausius psichologų postringavimus DABAR VYRĄ SUDOMINTI KUR KAS SUNKIAU. Nuogi papai ir tarpukojis dar turi atitikti reikalavimus. O ankščiau juk galėdavai vyrą sužavėti vien tuo, jog esi moteris. Problemos sprendimas čia pat: VYRAI VIS DAR MYLI AKIMIS ir jei jums, mielosios, atrodo, kad žiūrėdamas į jus pamato trūkumus po drabužiais, klystat. Jie mato tik drabužius, o kas po jais juk nesimato! Dėl to atrodytų, turėtų kibti kaip žuvelės, bet nekimba... Kodėl niekas nekimba? Gal ne tam tvenkiny žvejojam? Gal nepakankamai dailios esam, galvojam. Dailios, tik vyrai kardinaliai sudžiovino smegenėles, todėl ir mentalitetas neprilygsta ankstesnių dešimtmečių vyrų sampratai, kas yra moteris. O moteris tai yra gelė. Kai kurios turi begalę kvapų, kitos tik vieną... Ir faktas tas, kad vyrai įsimyli vieną kvapą. Tą kuris sužavi iš pirmo įspūdžio. O štai aš, pasak vieno žmogaus, turiu daug. Man rodos daugiau negu reikia. Man sakė, kad geriau turėti daug, nes tada asmenybė yra įdomesnė. Gal ir įdomesnė nepastovumu, įvairiapusiškumu, vis naujais pokyčiais ir nenuobodumu. Taip, gal ir nenuobodi, bet šiais laikais net ir VIENKVAPIŲ yra nenuobodžių. Daugkvapystė - kaip savęs ieškojimas. Bet sunkiai išeina save atrasti. Rasti, surasti, atrasti... kurgi tas tikrasis fucking kvapas?

Morkinė knyga su ledukais

Šiandien perskaičiau knygą morkiniu viršeliu. Ji - apie garsų dailininką. Knygoje vis tvyro lengva įtampa (realiai, ji būtų stipresnė, tačiau skaitydama kol kas nesugebu 100 proc. įsijausti į turinį). Visa knyga keistai įdomi. Vietomis labai įdomu... Vietomis žiovauju... Skaitydama nepriėmiau į galvą taip, kaip buvo rašyta. Todėl ir viskas ką perskaitydavau galvoj įtaisydavo po mįslę. Pabaigoje buvau įsijautus į knygą visu 100 proc. Pusvalandį, po knygos perskaitymo, buvo apėmęs neapčiuopiamas jausmas, kurio nenusakysiu. Tiesiog, per sunku išgyvenus jį nupasakoti. Paprasčiau pasakius, buvau sukrėsta. Na tas dailininkas buvo pamišęs! Ir mirtis tokia keista. Tik pačioj pabaigoj pamatai kulminaciją. Tada pamišimas man rodės toks artimas. Ak moterys juk tokios emocionalios!
Žiūrėjau filmą "The Dreamers", bet pusės neįpusėjau - ryt pratęsiu. Ten viskas Paryžiuje. Kaip tik todėl ir užsiminiau, nes labai ten noriu. Įsivaizuokit, vyrai... bėgioja, laksto iš paskos su gėlėm, paskui tikrai simpatišką merginą, o dar šviesiaplaukę cho, cho! Deklamuoja Hamleto eiles, ar citatas iš prancūziškų romaniūkščių (neabejoju, kad visi jie kad ir kokie banalūs bebūtų - įkaitintų). O taip pat šiek tiek iš mano kasdienybės ...........
Senai pažinojau tokį vieną pažįstamą, na ir dabar nesenai su jo kompanija leidom laiką vienam parkely, su muzika, alaus bambaliais, cigaretėm ir :) taip toliau :)
Vis kalbinęs, kabinęsis, pamanė, kad neužkibau. Aišku ne! Nes kai pastarąjį kartą iš nevilties nusprendžiau pakviesti ką nors pati į pasimatymą, pasirinkau jį. Ir parašiau: šiandien, tam parke, 20 valandą. Prieš tai flirtavom, beje. Ir dar žinojau, kad jis neabejingas man. Atsakymą iš jo gavau po valandos..."Aš turiu merginą, nemanau,kad jai patiktų jei su kitom susitikinėčiau". Aš tada nesiutau, priešingai. Tikrai buvo kvaila siusti... Nes situacija buvo apgailėtina. Dabar - atbėgo pats. Ir dėmėsio dovanoja man, o aš jam ledukais per veidą, kad atšaltų. Kaista jis, o aš šąlu. Užsigrūdinau, nes pačią ilgai krėtė šaltis.


Bet nu ir šalta pasidarė

Alkoholis = seksualumas?

Taurelė po taurelės, taip ir visas greitai butelys išsilaisto. Galvoje nebe vėjai, o minčių šiukšlynas. Pasitikėjimas savimi šokteli kokiais 70% į viršų (o ryte po visko, suprantama, tiek pat ir dar daugiau nukrenta), jėgos arba aplanko arba apmiršta ir štai pasireiškia vienas iš svarbiausių vizualinių efektų, kurį ir pavadinau seksualiu. Tai paprasčiausios akys, tiesiog girtumo būsenoj jos neatrodo kaip įprastai. Jos dega, alsuoja seksualumu, fatališkumu, oi kiek juk daug galima skaityt iš akių. Tviska, spindi ir sukuria tokią žvilgsnio galią, kuri ir priverčia vyrų rankas drebėti (ar bent jau atkreipti dėmėsį į to žvilgsnio savininkę). Trumpiau tariant - akys susiaurėja.
So drink drinks, it gives women sexyness...

Martini reklama 1993 su Charlize Theron... neliksit abejingi.

"Lady" pakraipa. Detalės

Alexander McQueen 2005/2006 m. rudens/žiemos kolekcijoje vyravo ir tam tikras makiažas, šukuosenos ir kitos detalės, į kurias pirmiausiai atkreipiau dėmėsį. Mane tiesiog įkvėpė! Žiūrim iš arčiau...